Apie Trakus




 
 
Trakai garsėja savo nuostabia gamta ir turtinga istorija. Miestas - išgyvenęs šlovę ir nuosmūkį, vėl atgimęs ir visais laikais viliojęs keliautojus, smalsuolius, turistus.

Ankstyviausios istorinės žinios apie Trakus siekia XIV amžių. Dalis šių žinių yra apie Senuosius Trakus. Legendoje pasakojama, kad Didysis Kunigaikštis Gediminas išvyko į medžioklę ir, atradęs labai gražią vietą, Trakus, perkėlė ten iš Kernavės savo sostinę.

Naujieji Trakai išgarsėjo Didžiųjų Lietuvos Kunigaikščių pilimis: viena kurių buvo pusiasalyje, o kita puikuojasi ežero saloje. Valdant broliams Kęstučiui ir Algirdui, Trakai buvo antroji Lietuvos sostinė.

1375 m. Kęstutis savo sostinę perkėlė iš Senųjų Trakų į ežero apsaugotus Naujuosius Trakus. Jau kunigaikščio Kęstučio laikais čia būta miesto. Trakai tapo Didžiųjų Lietuvos Kunigaikščių rezidencija. Čia vyko kunigaikščių tarpusavio kovos dėl valdžios ir aršūs mūšiai su Kryžiuočių ordinu.


1391 m. po Kęstučio nužudymo pilį valdęs Skirgaila, artėjant ordino kariaunoms, pats traukdamasis sudegino Trakus.

Trakai iš naujo suklesti XIV a. pab. - XV a. pr., Vytauto Didžiojo laikais, kuris atstatė Trakus, o salos pilį pastatė iš naujo.

Gotikinė plytinė pilis pastatyta pagal paskutinę to meto madą, moderniausius projektus, prancūzų pavyzdžiu, originaliai suderinant gynybinę ir rezidencinę paskirtį. Tais laikais Galvės ežero lygis buvo beveik dviem metrais aukštesnis, vanduo prieidavo ligi pilies sienų, o perkasas, skiriantis pilį į priepilį ir gyvenamuosius rūmus, buvo taip pat prileistas vandens. Tai buvo tikra vandens pilis.

Vytauto pilis virsta ano meto Lietuvos politinio gyvenimo centru. O Trakai nuo Vytauto laikų gauna magdeburgines teises. Šis kunigaikščių gimtine vadintas miestas pritraukdavo galybę užsienio svečių, diplomatų, kilmingųjų. Vytauto dvaras garsėjo visoje Europoje kaip vienas ištaigingiausių, o Vytauto žmona, kunigaikštienė Ona, - kaip viena puošniausių, rafinuočiausių ir labiausiai išsilavinusių moterų.

XV a. pr. Ghillebert de Lannoy savo kelionių aprašyme pažymi, kad Trakai - didelis, atviras, daugiatautis miestas. Ir mūsų dienomis Trakuose be lietuvių gyvena rusai, žydai, totoriai bei karaimai, kuriuos, anot pasakojimų, į Trakus nuo Juodosios jūros atvežęs Vytautas Didysis. Iš tiesų karaimų Trakuose gyventa jau nuo XIII a. Dar ir šiandien, vaikščiodami Trakų gatvėmis, nesunkiai - iš trijų langų, išeinančių į gatvę, - atpažinsite medinius karaimų namus. Išliko Trakuose ir XVIII a. statyti mediniai karaimų maldos namai - kenesė. 1938 m. Trakuose buvo įkurtas vienintelis pasaulyje karaimų muziejus.
XV a. Trakai garsėjo ne tik savo dvaro kultūra bet ir kerinčia gamta, ypač savo žvėrynu, kuriame būta stumbrų, briedžių, elnių.

Po Vytauto mirties buvo laikų, kai Trakų pilis buvo ir puošta, ir apleista. Nuo Aleksandro laikų pilyje buvo kilmingųjų kalėjimas. XVI a. pr. čia kalėjo ir Maskvos kunigaikščių pasiuntiniai, ir net Aukso ordos chanas Šich-Achmetas.

XVI a. vidury Trakai pradeda smukti. Bet dar 1567 m. Žygymantas Augustas, kuris ir Vilniuje jau retai besilankė, Trakus dar vadino lygiateise sostine.

XVII a. pagyvėja religinis Trakų gyvenimas. Į Parapijinę bažnyčią (kurioje ligi šiol yra išlikę 5 barokiniai altoriai ir nežinomų dailininkų paveikslų) patraukia piligrimai, maldininkai, trokštantys aplankyti stebuklais pagarsėjusį Dievo Motinos paveikslą, kurį iš Bizantijos gavo ir Trakams padovanojo Vytautas Didysis.

Trakų pilis sunyko tik XVIII a. XX a., po I-jo Pasaulinio karo susirūpinta ja iš naujo: imama ją konservuoti ir restauruoti. 1956 m. pradėta Trakų pilies rekonstrukcija. 1987 m. pilis atgavo XV a. vaizdą. Nuo 1962 m. pilies rūmuose yra Trakų istorijos muziejus. 1992 m. muziejus pasispildė nauja ekspozicija, skirta Lietuvos dvarų kultūrai.

Šiandien AKMENINĖS REZIDENCIJOS svečiai gali aplankyti ir netoli esančius Senuosius Trakus, ir atrestauruotą Vytauto pilį, pasivaikščioti senosiomis Trakų gatvelėmis ar paslaptingame Užtrakio, buvusių grafo Tiškevičiaus rūmų parke ant Galvės ežero kranto, kuriame auga iš įvairiausių pasaulio kraštų atvežti augalai.